Gyvenam nuostabiam Rūdninkų girios pakrašty. Prieš daugiau kaip 10 metų atvažiavom čia gyventi iš Vilniaus centro. Labai norėjom netoliese namų matyti kelis medelius, tačiau mūsų sodyba tiesiog miške. Pavasarį  miškas skamba nuo paukščių, pelkėje boluoja gulbės, vakarais ataidi  baublio giesmės garsai. O kokie saulėlydžiai! Pavasarį pilnas kiemas žydinčių ievų ir klevų kvapo! Vasarą už tvoros sirpsta avietės, pilni miškai mėlynių ir  bruknių. Baravykų ir kazlėkų pietums prisirenkam vos už kelių žingsnių.

Mieste gyvendami svajojome valgyti pačių užaugintas daržoves, vaisius bei uogas. Svajonė išsipildė, tačiau nejučia ūkyje atsirado pora ančių, po to ančiukai, vištos dedeklės, putpelės. Kilo mintis pamėginti užsiauginti ir mėsos. Kas tai galėtų būti? Mėsiniai viščiukai, kalakutai, antys, o šiemet ir žąsys. Fantastika !

Dėl vaikų alergijų ir sveikatos nebenaudojame parduotuvėje pirktos paukštienos, kiaušinių, daržovių. Baigia užaugti mūsų sodintos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, užteks ir savo vaisių.

Visa tai ne tik maistas, tačiau ir suvokimas, kad tam, kas tikra ir teisinga, reikia meilės ir kantrybės. Neatsiranda čia pat ir dabar. Gamtos tėkmės ir ritmo nesuardysi, nepaspartinsi, turi sulaukti, kol sudygs, užaugs, sunoks.